Vytautas Sinica. Vilniaus forumo rezoliucijų prasmė ir politinis kontekstas
![]() |
D. Pipo nuotrauka (DELFI) |
Tikėtina, kad tautos ir valstybės
kategorijomis mąstantiems piliečiams visa tai gali skambėti net savaime
suprantamai. Pagrįstai galima klausti: „kas tokio nauja čia pasakyta?“. Tačiau
svarbu suprasti, kad Lietuvoje politinius sprendimus priima, taip pat ugdymo
tikslus tvirtina ir visuomenės nuostatas per žiniasklaidą formuoja būtent
tautos ir valstybės kategorijomis nemąstantys žmonės. Rezoliucijos,
nesileisdamos į detales, meta viešą principinį iššūkį įsivyraujančiam
išvalstybintam požiūriui į tautą ir jos narių ugdymą.
Trumpai pažvelkime į kiekvieną
minėtą rezoliucijų žingsnį. Pirmiausiai, gali atrodyti, kad lietuvių tautos
nykimo niekas neneigia. Seniai populiaru kalbėti apie emigracijos problema,
nesėkmingai ieškoma jos sprendimų. Tai sukuria įspūdį, jog problema
pripažįstama, tik yra per sunki išspręsti. Tačiau politikai, analitikai ir
verslo atstovai demografinę krizę suvokia ir pateikia ne kaip lietuvių tautos
išnykimo, o kaip darbo jėgos trūkumo problemą. Lietuva suvokiama ne politiškai,
kaip lietuvių tautos valstybė, o ekonomiškai, kaip didelė rinka, kuri turi
užtikrinti jos dalyvių aprūpinimą. Atitinkamai ir demografinė krizė suvokiama
kaip darbo jėgos trūkumo problema. Praktikoje tai reiškia, kad imigracija
svarstoma kaip normalus problemos sprendimas, o gimstamumo skatinimas
nelaikomas vienintele išeitimi. Kiekvienas taip mąstantis, Lietuvą suvokia
atsietai nuo ją sukūrusios lietuvių tautos, jos nykimą priima kaip neišvengiamą
ir nemato būtinybės apgręžti šį procesą. Pirmoji rezoliucija konstatuoja šią
pavojingą situaciją ir svarbiausiu politiniu tikslu iškelia lietuvių tautos
demografinį prikėlimą. Neapsigaukime, Lietuvoje toks siekis politiniu lygiu
nėra iškeltas, o tautos išnykimo grėsmė – politiškai nepripažinta.
Fizinis tautos ir valstybės
išlikimas neatsiejamas nuo dvasinio, lietuviškosios tapatybės išlikimo.
Priešingai nei tarpukario Lietuvoje, šiandien nesuvokiama arba ignoruojama, kad
tik švietimas ir kultūra yra priemonės užtikrinti dvasiniam tautos iškilimui.
Todėl antrasis rezoliucijų žingsnis yra žalingos, tapatumą ir patriotizmą
naikinančios švietimo sistemos ir į tautos kultūros stiprinimą neorientuotos
kultūros politikos sąžiningas įvertinimas. Tai vėlgi ne iš karto atpažįstama
naujovė. Rūpestis švietimo būkle visur matomas, tačiau dažniausiai
koncentruojasi į mokytojų algų klausimą ir tariamą būtinybę pritaikyti švietimą
prie globalios rinkos poreikių. Jokie atlyginimai negali grąžinti orumo ir
pagarbos mokytojui, kuris šiandien valstybės yra oficialiai laikomas viso labo
mokinio pagalbininku, o ne autoritetu, kuriam mokinys privalo paklusti. Taip
pat ir jokios pastangos nepadės švietimo sistemai atspėti ateities rinkos
poreikių ir pagal juos paruošti darbuotojus. Ugdymo sistema turi rengti kuo
platesnio dalykinio išsilavinimo ir kuo tvirtesnių moralinių nuostatų Lietuvos
valstybės patriotus, siejančius savo ateitį su Lietuva ir jos gerovės kūrimu.
Tam būtina atsisakyti „krepšeliais“ grįstos švietimo sistemos, kurioje
mokytojas yra paslaugų teikėjas, o mokinys – klientas.
Visa tai, žinoma, yra bendro
pobūdžio principinės nuostatos. Rezoliucijos autoriai kol kas nepretendavo
pateikti detalaus priemonių plano, kaip reikėtų įgyvendinti iškeltus tikslus –
tautos fizinį ir dvasinį išsaugojimą. Tačiau, pasikartosiu, šiandien Lietuva
yra užstrigusi porą dešimtmečių besitęsiančiame savosios būklės neigime.
Išlipti iš šio neigimo, pripažinti egzistencines problemas, ir visiškai
pakeisti švietimo ir kultūros politikos kryptį, jau savaime yra milžiniško
masto reikalavimas ir pasiryžimas.
Galbūt kam nors gali būti
neaiškus rezoliucijų ryšys su šiai konferencijai kertiniu Justino
Marcinkevičiaus ir lietuvybės išsaugojimo sovietmečiu vertinimo klausimu. Šis
ryšys yra paprastas ir nedviprasmiškas. Justino Marcinkevičiaus puolimas
viešojoje erdvėje yra išraiška bendros nuostatos, jog sovietiškumas ir jo
sąlygomis puoselėta lietuvybė abu yra atsilikę ir šiandien mūsų tapatumui
nebetinkantys pagrindai. Esame provokuojami atmesti visa, kas sukurta
sovietmečiu, ir pripažinę prarastą ryšį su tarpukario Lietuva, ieškoti naujo
pažangesnio tapatumo Vakarų „atviroje visuomenėje“. Dar daugiau, šiandien
tautos nykimo akivaizdoje, keliame lygiai tą patį kaip ir sovietmečiu –
lietuvybės išsaugojimo klausimą. Tik pasimokydami iš praeities ir jos vertinimo
klaidų, galime jų nekartodami ir neišsižadėdami lietuvybės formuluoti tautos ir
valstybės išlikimo viziją bei reikalavimus ją įgyvendinti.
Įsiklausykime į žodį
„reikalavimas“. Abi rezoliucijos baigiasi ketvirtuoju žingsniu – raginimu
reikalauti iš esamos valdžios pripažinti rezoliucijose išdėstytas tiesas ir
įsipareigoti siūlomai reformų krypčiai. Tai atspindi visų mūsų, susirinkusiųjų
čia ir pasklidusių po Lietuvą, faktinę padėtį. Kaip tautos likimui neabejingos
šviesuomenės nariai, turime pilietinę pareigą siūlyti sprendimus ir valstybės
gelbėjimo kryptis. Tuo pačiu metu kaip piliečiai, turime galią ir pareigą
reikalauti iš bet kurios valdžios mūsų bendrą valstybę stiprinančių sprendimų
priėmimo. Vilniaus forumas yra ne kartą deklaravęs, jog neturi rinkiminių
iliuzijų ir faktinės institucinės politinės valdžios. Tik nuo piliečių, o visų
pirma inteligentijos aktyvios arba pasyvios laikysenos priklausys šių ar kitų
pokyčių projektų likimas. Įsipareigodami paviešinti šiuos dokumentus ir
supažindinti su jais politines partijas, mes ir visi, kas jiems pritaria,
galime ir turime sukurti pilietinį spaudimą, leisdami suprasti, jog būtent
tokios pozicijos yra laukiamos ir gali susilaukti palaikymo rinkiminėje kovoje.
Taip pat, sukurti spaudimą kartą nutarus įtraukti šias nuostatas į savo
programas, jų besąlygiškai laikytis gauto mandato atveju. Vilniaus forumas
siūlo platformą tokiam valstybinio mąstymo piliečių telkimuisi ir valdžios –
nesvarbu, kurios – spaudimui. Tik priversta ir piliečių bijanti valdžia gali iš
tiesų dirbti dėl tautos ir valstybės išsaugojimo.