Vytautas Sinica. Vilniaus forumo rezoliucijų prasmė ir politinis kontekstas

D. Pipo nuotrauka (DELFI)
Rezoliucijos „Dėl tautos ir valstybės išsaugojimo“ ir „Dėl Lietuvos kultūros ir švietimo būklės“ yra Vilniaus forumo bandymas padaryti keturis kuklius pirmuosius žingsnius tautos ir valstybės išsaugojimo kryptimi. Pirma, rezoliucijos konstatuoja lietuvių tautos nykimą, ligšiolinį valstybės atsisakymą tai pripažinti ir būtinybę tautos ir valstybės išlikimą iškelti svarbiausiu politiniu tikslu. Antra, rezoliucijos pripažįsta, jog šiandieninė Lietuva, priešingai nei tarpukario Respublika, sukūrė tautinį ir valstybinį tapatumą ardančią bei visapusiškos asmenybės neugdančią švietimo ir kultūros politiką. Trečia, rezoliucijos teigia, jog situacijai pakeisti, būtina grąžinti žiniomis grįstą mokytojo autoritetą, mokinio pareigų viršenybę prieš teises, atsisakyti ideologizuotos „į vaiką orientuoto ugdymo“ doktrinos, „krepšelinio“ mokyklų finansavimo bei kaimo mokyklų optimizavimo ir valstybiniu mastu įgyvendinti modernizuotą tautinės mokyklos koncepciją, rengiančią ne globalios rinkos dalyvius, o šalies piliečius. 

Tikėtina, kad tautos ir valstybės kategorijomis mąstantiems piliečiams visa tai gali skambėti net savaime suprantamai. Pagrįstai galima klausti: „kas tokio nauja čia pasakyta?“. Tačiau svarbu suprasti, kad Lietuvoje politinius sprendimus priima, taip pat ugdymo tikslus tvirtina ir visuomenės nuostatas per žiniasklaidą formuoja būtent tautos ir valstybės kategorijomis nemąstantys žmonės. Rezoliucijos, nesileisdamos į detales, meta viešą principinį iššūkį įsivyraujančiam išvalstybintam požiūriui į tautą ir jos narių ugdymą. 

Trumpai pažvelkime į kiekvieną minėtą rezoliucijų žingsnį. Pirmiausiai, gali atrodyti, kad lietuvių tautos nykimo niekas neneigia. Seniai populiaru kalbėti apie emigracijos problema, nesėkmingai ieškoma jos sprendimų. Tai sukuria įspūdį, jog problema pripažįstama, tik yra per sunki išspręsti. Tačiau politikai, analitikai ir verslo atstovai demografinę krizę suvokia ir pateikia ne kaip lietuvių tautos išnykimo, o kaip darbo jėgos trūkumo problemą. Lietuva suvokiama ne politiškai, kaip lietuvių tautos valstybė, o ekonomiškai, kaip didelė rinka, kuri turi užtikrinti jos dalyvių aprūpinimą. Atitinkamai ir demografinė krizė suvokiama kaip darbo jėgos trūkumo problema. Praktikoje tai reiškia, kad imigracija svarstoma kaip normalus problemos sprendimas, o gimstamumo skatinimas nelaikomas vienintele išeitimi. Kiekvienas taip mąstantis, Lietuvą suvokia atsietai nuo ją sukūrusios lietuvių tautos, jos nykimą priima kaip neišvengiamą ir nemato būtinybės apgręžti šį procesą. Pirmoji rezoliucija konstatuoja šią pavojingą situaciją ir svarbiausiu politiniu tikslu iškelia lietuvių tautos demografinį prikėlimą. Neapsigaukime, Lietuvoje toks siekis politiniu lygiu nėra iškeltas, o tautos išnykimo grėsmė – politiškai nepripažinta. 

Fizinis tautos ir valstybės išlikimas neatsiejamas nuo dvasinio, lietuviškosios tapatybės išlikimo. Priešingai nei tarpukario Lietuvoje, šiandien nesuvokiama arba ignoruojama, kad tik švietimas ir kultūra yra priemonės užtikrinti dvasiniam tautos iškilimui. Todėl antrasis rezoliucijų žingsnis yra žalingos, tapatumą ir patriotizmą naikinančios švietimo sistemos ir į tautos kultūros stiprinimą neorientuotos kultūros politikos sąžiningas įvertinimas. Tai vėlgi ne iš karto atpažįstama naujovė. Rūpestis švietimo būkle visur matomas, tačiau dažniausiai koncentruojasi į mokytojų algų klausimą ir tariamą būtinybę pritaikyti švietimą prie globalios rinkos poreikių. Jokie atlyginimai negali grąžinti orumo ir pagarbos mokytojui, kuris šiandien valstybės yra oficialiai laikomas viso labo mokinio pagalbininku, o ne autoritetu, kuriam mokinys privalo paklusti. Taip pat ir jokios pastangos nepadės švietimo sistemai atspėti ateities rinkos poreikių ir pagal juos paruošti darbuotojus. Ugdymo sistema turi rengti kuo platesnio dalykinio išsilavinimo ir kuo tvirtesnių moralinių nuostatų Lietuvos valstybės patriotus, siejančius savo ateitį su Lietuva ir jos gerovės kūrimu. Tam būtina atsisakyti „krepšeliais“ grįstos švietimo sistemos, kurioje mokytojas yra paslaugų teikėjas, o mokinys – klientas. 

Visa tai, žinoma, yra bendro pobūdžio principinės nuostatos. Rezoliucijos autoriai kol kas nepretendavo pateikti detalaus priemonių plano, kaip reikėtų įgyvendinti iškeltus tikslus – tautos fizinį ir dvasinį išsaugojimą. Tačiau, pasikartosiu, šiandien Lietuva yra užstrigusi porą dešimtmečių besitęsiančiame savosios būklės neigime. Išlipti iš šio neigimo, pripažinti egzistencines problemas, ir visiškai pakeisti švietimo ir kultūros politikos kryptį, jau savaime yra milžiniško masto reikalavimas ir pasiryžimas. 

Galbūt kam nors gali būti neaiškus rezoliucijų ryšys su šiai konferencijai kertiniu Justino Marcinkevičiaus ir lietuvybės išsaugojimo sovietmečiu vertinimo klausimu. Šis ryšys yra paprastas ir nedviprasmiškas. Justino Marcinkevičiaus puolimas viešojoje erdvėje yra išraiška bendros nuostatos, jog sovietiškumas ir jo sąlygomis puoselėta lietuvybė abu yra atsilikę ir šiandien mūsų tapatumui nebetinkantys pagrindai. Esame provokuojami atmesti visa, kas sukurta sovietmečiu, ir pripažinę prarastą ryšį su tarpukario Lietuva, ieškoti naujo pažangesnio tapatumo Vakarų „atviroje visuomenėje“. Dar daugiau, šiandien tautos nykimo akivaizdoje, keliame lygiai tą patį kaip ir sovietmečiu – lietuvybės išsaugojimo klausimą. Tik pasimokydami iš praeities ir jos vertinimo klaidų, galime jų nekartodami ir neišsižadėdami lietuvybės formuluoti tautos ir valstybės išlikimo viziją bei reikalavimus ją įgyvendinti. 

Įsiklausykime į žodį „reikalavimas“. Abi rezoliucijos baigiasi ketvirtuoju žingsniu – raginimu reikalauti iš esamos valdžios pripažinti rezoliucijose išdėstytas tiesas ir įsipareigoti siūlomai reformų krypčiai. Tai atspindi visų mūsų, susirinkusiųjų čia ir pasklidusių po Lietuvą, faktinę padėtį. Kaip tautos likimui neabejingos šviesuomenės nariai, turime pilietinę pareigą siūlyti sprendimus ir valstybės gelbėjimo kryptis. Tuo pačiu metu kaip piliečiai, turime galią ir pareigą reikalauti iš bet kurios valdžios mūsų bendrą valstybę stiprinančių sprendimų priėmimo. Vilniaus forumas yra ne kartą deklaravęs, jog neturi rinkiminių iliuzijų ir faktinės institucinės politinės valdžios. Tik nuo piliečių, o visų pirma inteligentijos aktyvios arba pasyvios laikysenos priklausys šių ar kitų pokyčių projektų likimas. Įsipareigodami paviešinti šiuos dokumentus ir supažindinti su jais politines partijas, mes ir visi, kas jiems pritaria, galime ir turime sukurti pilietinį spaudimą, leisdami suprasti, jog būtent tokios pozicijos yra laukiamos ir gali susilaukti palaikymo rinkiminėje kovoje. Taip pat, sukurti spaudimą kartą nutarus įtraukti šias nuostatas į savo programas, jų besąlygiškai laikytis gauto mandato atveju. Vilniaus forumas siūlo platformą tokiam valstybinio mąstymo piliečių telkimuisi ir valdžios – nesvarbu, kurios – spaudimui. Tik priversta ir piliečių bijanti valdžia gali iš tiesų dirbti dėl tautos ir valstybės išsaugojimo.
Teikia „Blogger“.