Linas V. Medelis. Su LGBT* vėliava pirmyn, pirmyn į šviesią ateitį
Pirmadienį, birželio 13 dieną, Vilniuje prasidėjo jau trečia LGBT*
šventė, žadanti šiemet būti itin triukšminga, gausi „normaliems“ žmonėms
pavydėtinų renginių. Tas festivalis mums vėl primena, kad bent jau
kartą per trejus metus atsiranda tokia lesbiečių, gėjų, biseksualų ir
transvestitų problema (ženklas „*“, berods, turėtų reikšti „ir visokių
kitokių“). Ši problema yra lyg žiaurus ir Lietuvoje vis dar nenykstantis
žmogaus teisių pažeidimas.
Ta proga prieš keletą dienų, globojant liberalų sąraše išrinktai Daliai
Kuodytei, Seime buvo surengta spaudos konferencija „Mes esame žmonės,
ne propaganda“. Joje dalyvavo iškilūs LGBT lyderiai ir garbingiausias
svetys - Švedijos karalystės ambasadorė Cecilija Rūfstriom-Rūn
(Cecilia Ruthström-Ruin - atsiprašau ambasadorės, kad, nemokėdamas
švediškai, jos pavardę lietuviškai užrašiau spėtinai – spaudoje, kaip
ir ambasados tinklalapyje, neradau nė vieno! transkripcijos varianto).
Iš nepakeičiamo Lietuvos gėjų lygos vadovo V. Simonko homofobai
negalėjo tikėtis nė vieno gero žodžio, tik negailestingos kritikos:
„Esame vienintelė šalis Europos Sąjungoje, kurioje galioja
homoseksualumo propagandą draudžiantis įstatymas,.. siekiama cenzūruoti
pozityvią su LGBT asmenimis susijusią informaciją.“
Keista, bet juk festivalio renginiai jau vyksta, o mūsų žiniasklaida tik
ir gaudo asmenis bei įžymybes, skelbdama jų pozityvų apsisprendimą
jungtis prie LGBT*. Be to, ir lyginantis su kitomis šalimis, ne viskas
taip blogai, nes, pasak ambasadorės, nepaisant daug didesnės
tolerancijos, nepaisant pernai vykusių 50 stambių renginių, net
Švedijoje dar yra daug diskriminacijos, ir šalies vyriausybė pripažįsta,
kad reikia labiau rūpintis padėtimi mažesnėse gyvenvietėse, „skirti
dėmesį problemoms, su kuriomis susiduria LGBT* bendruomenė, ypač
sveikatos srityje“...
Taip, ypač sveikatos. Bet reikia pripažinti, kad šioje srityje
Lietuvos padėtis pakankamai gera. Gana aktyviuose specializuotuose LGBT
portaluose (atrodo, jų gerokai padaugėjo) visada galima rasti
informacijos sveikatos klausimais. Pavyzdžiui, kokie susirgimai
pavojingiausi taip vadinamai bendruomenei. Grėsmingiausi ir nesantarvę
tarp dviejų vienas kitą mylinčių žmonių galinčios sukelti ligos (ir
būdai nuo jų apsisaugoti) išvardijamos interneto puslapyje atsimink.lt.
Tai „ŽIV ir AIDS, herpesas, genitalijų karpos, hepatitas B, sifilis,
chlamidiozė, gonorėja, trichomonozė, kandidamikozė, niežai, kirkšninė
utėlė“. Tuo tarpu homofobai dažniausiai serga kvėpavimo, kraujotakos
ir virškinimo sistemų ligomis.
„Baltic Pride“ reklama Seime baigėsi renginių pristatymu. Jų iš tiesų
gana daug (galima rasti Lietuvos gėjų lygos portale): konferencijos,
filmai, koncertai ir, žinoma, LGBT* paradas „Už lygybę“ artimiausią
šeštadienį. Ypač pabrėžiama, kad eisenoje dalyvaus buvusi Islandijos
premjerė „su žmona“, Švedijos kultūros ir demokratijos ministrė, Europos
Parlamento pirmininko pavaduotoja. Neseniai toks paradas Kijeve
sutraukė 700 žmonių, Simonko prognozuoja, kad Vilniuje dalyvaus 1000.
Tačiau iš dalyvavusių gayline.lt internetinėje apklausoje (balsuoti
galima kartą per dieną) ketina žingsniuoti Gedimino prospektu tik apie 5
proc., visuose renginiuose lankysis apie 14 proc., o niekur nedalyvaus
apie 60 proc. LGBT*. Per tuos trejus metus ne kažin kas pasikeitė.
Kodėl nedalyvaus tokia didelė dalis? Paprasčiausias paaiškinimas
būtų, kad šie žmonės jaučia ir žino, jog LGBT* nėra norma. Ne itin
patikima statistika sako, kad net labai labai norint tokių žmonių tėra
1, daugiausia – 3 visuomenės procentai. Tie, kam lytinė orientacija iš
tiesų yra asmeninė problema (arba laimė), nelaksto gatvėmis ir nerėkia
apie tai visam pasauliui. Nes skausmas yra tylus, asmenine laime viešai
džiaugtis kiek egoistiška. Ir. Jeigu staiga nutrūktų valstybės ir
giminingų bei prijaučiančių užsienio organizacijų finansinė parama
Lietuvos gėjų lygai ir panašiems sambūriams, problema neabejotinai
sumenktų. Todėl demonstruojant pasauliui Lietuvos seksualinių mažumų
jėgą ir gausą, renginiai ir eitynės Gedimino prospektu turėtų ne tik
džiuginti minėtus 5 proc. LGBT, bet ir pavilioti nieko blogo
neįtariančius homofobus. Kartu ta renginių kaskada gera proga pakiršinti
tą homofobinių bičių avilį, kad būtų galima bent kas treji metai
parodyti kovotojų egzistavimo už visas žmogaus teises ir lygybę prasmę.
Ir šioje kovoje labiausiai tolerantiškieji toli gražu nepasižymi
pakantumu kitai nuomonei. Tragedija, 49 žmonių sušaudymas Orlande,
anaiptol nereiškia visuomenės priešiškumo gėjams, lesbietėms ir
kitiems. Toje šalyje, kur net nestabilios psichikos ir bjauriausių
pažiūrų žmogus savo „nuomonę“ gali pareikšti laisvai įsigytu ginklu,
kasmet nužudoma keliolika tūkstančių įvairios lyties, rasės, tautybės
ir seksualinės orientacijos piliečių. Tačiau žiniasklaidoje pirmiausia
buvo akcentuojama, kad šaudyta į gėjų klubo lankytojus. Todėl iškart
pasitvirtino nepadorūs spėjimai, kad ši tragedija bus panaudota LGBT
kankinystės propagandai (nors jau dabar skelbiama, kad žudikas ir pats
galėjo būti homoseksualus).
Tačiau puolimas prieš „homofobus“ Lietuvoje prasidėjo vos paskelbus
„Kreipimąsi dėl komunistinės „seksualinės revoliucijos“ prievartinio
brukimo ir Baltic Pride eitynių“ . Šiuo požiūriu standartiškai tipinė
yra nuolatinio „Lietuvos ryto“ komentarų rašytojo A. Vinokuro (kurio nė
iš veido neįtartum tendencingumu ar artimesniais santykiais su LGBT)
nuomonė. Komentuodamas Kreipimąsi jis teigia, jog taip parodoma, kad
„vieša neapykanta homoseksualumui yra galima“, kad „tekstas pritrenkia
visiška scholastika, elementarių istorijos, moksliniu žinių trūkumu“,
kad tekstą pasirašiusių neapykanta lygintina su baisiausiais
neapykantos pasireiškimais „pramoniniu „kitokių“ naikinimu dujų
kamerose Europoje, 200 Lietuvos gražiausių miestelių grioviuose ir
miškuose, žudymo laukuose Kambodžoje, Ruandoje, Armėnijoje, Ukrainoje ir
Katynėje“. Ir tuo pat metu autorius nemato reikalo bent parodyti
kryptį, kur tą Vilniaus forumo kreipimosi tekstą galima rasti (skaitykite čia),
nes Kreipimąsi pasirašiusiems rūpi šiandien Lietuvai svarbi problema
kaip tautos ir valstybės išlikimo dalis. Kaip vieno kertinių valstybės
akmenų - tradicinės šeimos apsaugojimo dalis (pasitaisau: tradicinės
ar netradicinės šeimos nėra, yra tiktai Šeima, ir kiekvienas puikiai
žino, kas tai yra). O juk šalia daugelio tokių šviesuolių ponas
Vinokuras būtų net neįžiūrimas...
Lygiai taip pat nesąžininga pirštu badyti į bjaurius antigėjiškus,
antilesbietiškus (ir t.t.) komentarus internetinėje spaudoje. Ne jie
atspindi absoliučios daugumos požiūrį į LGBT*. Be to, nepamirškim:
Konstitucija leidžia eiti Gedimino prospektu visiems – bedieviams ir
tikintiesiems, alkoholikams ir bastūnams, turčiams ir benamiams...
Tiesą sakant, nežinau, ar taip pat ir nekrofilams bei zoofilams, nebent
nepažeidžiant antrosios pusės teisių... Bet gėjams ir lesbietėms –
tikrai. Tegul eina „žmonės, ne propaganda“ – tolerantiškai ir be patyčių
– praeis.
***
Paskutinėmis žiniomis Vilniaus forumas žada kreiptis į Lietuvos
politines partijas, prašydamas viešai pareikšti savo pozicijas šiuo
lyčių lygybės ir nelygybės klausimu. Be abejo, tai savaip įkaitins ir
nuskaidrins „Baltic Pride 2016“.