Vytautas. Sinica. Liberalų atkerėta Lietuva: apie nusivylimą, baimę ir valdžios kontrolę
Lietuva yra valstybė, kurioje beveik
visiškai nepasitikima nei Vyriausybei, nei Seimu, nei partijomis. Lietuva –
savo politine būkle nusivylusi ir bet kokio piliečių pasitikėjimo likučius rizikuojanti
prarasti valstybė.
Bendrame visuomenės nusivylimo fone buvo galima skirti bent dvi grupes –
nusivylusius viskuo, ir nusivylusius konkrečiomis jėgomis. Pirmieji nusivylę ne
tik valdžia, bet ir gyvenimu Lietuvoje apskritai. Antrieji gyvenimu sąlyginai
patenkinti ir iki šiol turėjo vilčių, jog esama lengvo sprendimo – už visas
geresnės, teisingos partijos, kuri gavusi valdžią galėtų pakeisti Lietuvos
valdymo ydas. Ne paslaptis, šias viltis Lietuvoje įprasta sieti arba su vis
naujomis, nestabiliomis partijomis-projektais, arba su stabilia, tačiau
pastaruoju metu „kitoniškumo“ aureolę užsidėjusia liberalų partija. Akivaizdu,
į pastaruosius dėtos viltys dužo. Pirmieji tyrimai po E. Masiulio kyšio
skandalo parodė
paramos liberalams nuosmukį nuo 15,5 iki 6,6 procentų. Daugybė žmonių
teisingai pasakė, kad bent tiems devyniems procentams tai tikėjimo geresne
politika pabaiga.
Tačiau tikėjimas neturėtų remtis viltimis, sudėtomis į kurią nors vieną
geresnę, iš esmės kitokią ir todėl kone stebuklingą partiją. Ypač toks
tikėjimas geresne ateitimi negali remtis konkrečia partija, jeigu skaidrumas
yra pagrindinis vertinimo kriterijus. Būtent taip nutiko liberalų atveju ir
būtent tokį, skaidrumu, o ne ideologiniais skirtumais grįstą mąstymą kuris
laikas populiarina žinomiausi politikos apžvalgininkai. Visa liberalų
korupcijos istorija rodo, kad šalyje buvo prikurta nepagrįstų lūkesčių ir
užprogramuotas dar didesnis nusivylimas partijomis ir politine santvarka. Šis
nusivylimas nepagrįstas, nes nepagrįstos buvo ir pačios viltys. Tikėjimas, kad
gali atsirasti ar jau yra atsiradusi partija, kuri išgelbės valstybę, visada
pasmerktas žlugti. Tokios partijos nėra ir negali būti iš principo.
Kiekvienas žmogus yra daugiau ar mažiau imlus pagundoms. Labai reti
vienetai teoriškai gali būti joms atsparūs visiškai. Politikai geriausiu atveju
yra tokie patys statistiniai žmonės kaip ir mes visi, atėję iš visuomenės, kur
absoliuti dauguma žmonių kažkada davė ar ėmė kyšį. Pagrįsta manyti, kad jokia
partija kaip žmonių politinis susivienijimas, nėra pati savaime atspari kyšių
ir kitoms pagundoms. Jeigu tikintieji „geresne partija“ iš esmės tiki
stebuklais, tai suvokimas, jog tai beviltiška, yra savotiškas politikos
atkerėjimas. Liberalų skandalas suteikia progą šiuo grubiu ir skausmingu būdu
atkerėti Lietuvą. Ar tuo norima pasiūlyti galutinai palaidoti sąžiningos,
valstybės naudos žiūrinčios politikos viltis? Tikrai ne.
Atsparumą pagundoms politikams kaip ir visiems piliečiams galima ugdyti iš
vidaus arba iš išorės. Iš vidaus juos gali veikti suformuotos vertybės. Viena
vertus, paprastas sąžiningumas. Kita vertus, valstybinis mąstymas. Juk kas yra
kyšis valstybės akimis? Beveik visada tai siūlymas rinktis asmeninę naudą
nešantį sprendimą vietoje to, kuris to politiko manymu, būtų buvęs teisingas ir
naudingas valstybei. Kitaip sakant, kyšis priverčia rinktis tarp savo ir
valstybės intereso. Tačiau taip jau yra, kad posovietinėje Lietuvoje
valstybinis mąstymas nėra populiarus nei visuomenėje, nei valdžioje. Žmonės
ilgai mokyti vogti iš valstybės ir tuo didžiuotis. Akivaizdu, kad amžiumi
nauja, posovietinė karta (E. Masiulis, V. Gapšys, R. Žemaitaitis, etc.) šiuo
požiūriu esmingai nesiskiria. Vidinės kontrolės ir stabdžių neįmanoma sukurti
jų neturinčioms susiformavusioms asmenybėms. Tą turi padaryti ugdymo sistema, vadinasi
bent teoriškai gali pakeisti tik tuos, kurie šiandien dar laksto be kelnių.
Tačiau egzistuoja ir išorinis spaudimas būti gerais politikais. Tai baimė.
Stipri, pirmykštė nepatenkintų rinkėjų baimė. „Rinkėjų“, nes baisūs jie gali
būti tik didelėmis pajėgomis, niekada po vieną. Demokratija numato galią
piliečiams kaip visumai, o ne kiekvienam piliečiui atskirai. Teoriškai
piliečiai politikus kontroliuoja ne vieni – tam yra įvairios kontrolės
institucijos. Tačiau ir jų politikai nebijo bent dėl dviejų priežasčių. Pirma,
šios institucijos negali sunaikinti politiko, jei piliečiai to nenorės. Laisvės
atėmimu už korupciją faktiškai nebaudžiama, baudos politikams nebaisios, o
sugadinta reputacija lengvai paverčiama politinio kankinio aura ir netrukdo vėl
laimėti rinkimų. Galiausiai politiką nubausti gali tik rinkėjas. Liberalų
atvejis tarsi rodo, kad tokia kontrolė veikia, nes liberalų rinkėjas ypatingas
– jis baudžia.
Bet egzistuoja antra problema: kontrolės institucijos gali prižiūrėti tik
politikų skaidrumą, bet ne deklaruojamas pažiūras ir nuoseklų jų atstovavimą.
Skaidrumas yra absoliutus politiko vertinimo minimumas, grindys, nuo kurių
atsispiriama. Pasakyti, kad politikas skaidrus, normalioje demokratijoje yra
nepasakyti nieko, nes tai savaime reiškia tik tiek, jog jis ne nusikaltėlis,
tačiau visai ne būtinai yra geras atstovas. Tačiau politikų vienintelis darbas
yra žinoti ir atstovauti savo rinkėjų valiai. Atitinkamai visuomenės darbas yra
tą valią perduoti ir kontroliuoti, ar ji atstovaujama. Šis svarbiausias darbas
yra vien piliečių rankose ir šiandienos Lietuvoje jo niekas realiai nedirba.
Taigi (1) politikų dauguma patys savaime nei bus sąžiningi, nei rūpinsis
valstybės interesais, (2) juos kontroliuoti ir nubausti gali tik piliečiai, o
(3) vertinant politikus svarbiausios yra jų deklaruojamos pažiūros ir realus jų
laikymasis. Brandžiose Vakarų šalių demokratijose yra senokai suprasta, kad
politikais niekada negalima pasitikėti ir jie reikalingi nuolatinės piliečių
kontrolės nuo pat savo išrinkimo. Demokratija padeda sukurti valdžios
legitimumą per rinkimus, tačiau nepadeda sukurti visuomenės pasitikėjimo
valdžia. Visuomenė turi tris pareigas – nuolatos stebėti politikų sprendimus,
burtis ir kartu reikalauti žadėtų sprendimų arba atsakomybės už to nesilaikymą,
galiausiai vertinti ir bausti prasikaltusius. Tai normali gyvos demokratijos
būsena.
Būtent toks piliečių santykis su valdžia – atsargus, įtarus ir
reikalaujantis nuolatinės kontrolės – yra tapęs absoliučia norma brandžiose
Vakarų demokratijose. Bet tik ne Lietuvoje. Lietuvoje mes norime absoliutaus
pasitikėjimo išrinktais atstovais. Išrinkome, tai ir atsiduodame jų valiai.
Nesekame balsavimų, nereikalaujame atsiskaityti „kodėl taip, o ne kitaip“.
Politikoje nėra šventųjų, bet visi yra pakankamai protingi suprasti, kada
yra politiškai saugūs ir kada ne. Lietuvoje jokia partija egzistenciškai nebijo
ir nevengia kyšių ar kitokių poveikio priemonių, kaip nebijo ir nesilaikyti
rinkiminių pažadų, niekinti bei riboti tautos sprendimo teisę, ignoruoti
visuomenės daugumos reikalavimus. Nebijo, nes nėra ko bijoti. Nėra pilietinės
valdžios kontrolės – stebėsenos, protestų, baudimo per rinkimus – ir kol kas
nematyti viso to prielaidų.
Banalu ir sakyti, kad sovietmetis nukirto daugelį prielaidų valdžios
kontrolės galiai visuomenėje augti. Iš esmės visos šio darbo stadijos
reikalauja kolektyvinio veiksmo, susibūrimo neatlygintinai veiklai,
pasitikėjimo svetimais žmonėmis. Sovietmetis it kirviu sukapojo nuasmenintus
ryšius, sukūrė nuolatinio nepasitikėjimo svetimaisiais atmosferą. Tautos
pilietiškumui formuotis tai – pati blogiausia aplinka. Iš pažiūros paradoksalu,
jog dešimtmečius girdime raginimus kurti pilietinę visuomenę, „stiprinama“ ir
matuojama visuomenės pilietinė galia, tačiau neatsiranda jokių valdžios
pilietinės kontrolės vykdytojų. Politiškai prasmingo pilietiškumo niekaip
nedaugėja. Jo tuštumą užpildo ir šį vaidmenį fasadiškai atlieka įvairių
tarptautinių organizacijų padaliniai, teikiantys vertinimus ir rekomendacijas,
tačiau organiškai nekylantys iš visuomenės ir nekeliantys jokios baimės šalies
politikams.
Nors girdime nuolatinius pilietiškumo lozungus, iš tiesų nesiimama jokių
apčiuopiamų darbų tokiai pilietinei valdžios kontrolei stiprinti. Visiškai
normalu, kad tokia iniciatyva nekyla ir niekada nekils iš valdžios institucijų.
Negali būti patogesnio ir lengviau manipuliuojamo rinkėjo už tą, kuris nieko
nežino apie politiko sprendimus ir yra priverstas atsiduoti paties politiko
kuriamam pasakojimui. Istorija rodo, kad pradžios tokiai veiklai negali duoti
ir užsienio fondai, tarptautinės organizacijos. Jų veikloje neišvengiamas pačia
blogiausia prasme konstruktyvus santykis su valdžia, kai tuo tarpu pilietiškos
tautos darbas yra visai ne konstruktyvus, o prievartinis – baimė ir kontrolė.
Pilietinės valdžios kontrolės iniciatyvos, o vėliau ir įpročiai bei normos
turi ir gali kilti tik iš pačios visuomenės. Virtuvėse valdžią keikiantys ir
niekada tiksliai nežinantys, už ką tai daro, žmonės negali patys inicijuoti
valdžios stebėsenos, taikių, bet masinių protestų, įstatymų iniciatyvos akcijų
(kurias dabar dažniausiai inicijuoja pačios partijos įvaizdžio tikslais).
Vidutinis darbą, šeimą ir kitų rūpesčių turintis pilietis niekada negalės savęs
aprūpinti išsamia informacija apie politikų sprendimus, juo labiau organizuoti
kažkokių visuomenės susibūrimų. Šis pilietis negali apžvelgti įstatymų, bet
gali perskaityti jam parengtą, „sukramtytą“ atmintinę apie svarbiausius
balsavimus. Jis negali suorganizuoti savo miestelio žmonių kelionės į
demonstraciją, tačiau gali nuvažiuoti pakviestas. Už jį šiuos darbus turi
padaryti nevyriausybinės organizacijos, atstovaujančios konkrečias pažiūras ir
sekančios, kas ir kiek jų laikosi leidžiant įstatymus.
Skirtingiems klausimams ir politikos sritims sekti bei skirtingoms
pažiūroms atstovauti turi atsirasti nemažas organizacijų tinklas. Jos bus
priverstos veikti iš idėjos arba idealiu atveju rasti jų veiklos prasmę
suvokiantį ir už tai mokėti pasiruošusį mecenatą. Efektyviai veiklai bet kuriuo
atveju visada reikės pinigų, nes neįmanoma be solidžių išlaidų masiškai ir
reguliariai pasiekti šalies rinkėjų ir informuoti juos apie politikų darbus ir
visuomenės iniciatyvas.
Šiandien viso to nėra. Nėra nei stebėsenos, nei protestų kultūros, nėra
lyderių, kurie inicijuotų veiklas, nėra bendro vertybinio fono, kuris tai
skatintų. Priešingai, bet kokie protestai kostiumuotų politikos „ekspertų“
vaizduojami kaip destruktyvūs, supriešinantys, kone antivalstybinė veikla.
Kartais net pačių politikų įvardijami kaip antivalstybinė veikla. Kas gali
norėti užsidirbti tokią etiketę? Susiformavusi kultūra, kai vadinamosios
nevyriausybinės organizacijos įpratintos veikti trindamos Seimo koridorius ir
prašydamos politikus išgirsti jų įtikinėjimus. Tai iš esmės klaidingas
santykis. Visuomenė ir jos interesus įgarsinančios NVO į politikus turi žiūrėti
iš reikalaujančios šeimininko perspektyvos, o ne su prašančio tarno nuolankumu.
Nepaisant didžiulio nusivylimo ir augančio „nežinančių“, už ką balsuoti,
piliečių procento, rinkimai artėja ir jų metu piliečiai turės priimti
argumentuotus sprendimus, ar ir už ką balsuoti. Šiandien neįmanomas joks
patarimas šiuo klausimu. Tačiau artėjant rinkimams, galbūt rudenį, tautos
pilietine galia ir pilietiškumo ugdymu susirūpinę veikėjai turėtų susirūpinti,
kaip geriau informuoti, sutelkti ir įgalinti valdžios kontrolei šalies
piliečius.
Nė viena partija nėra šventa ir kiekviena iš jų bijotų savo rinkėjų ir
piliečių apskritai, jei šie sugebėtų telktis ir parodyti apčiuopiamą pilietinę
jėgą, kaip tai nuolatos vyksta Prancūzijoje, Jungtinėje Karalystė ar JAV. Pati
blogiausia ir nekenčiamiausia partija balsuos už akivaizdžius Lietuvos
interesus, jei jaus, jog nuo balso priklauso jos ateitis, ir bijos dėl savo
likimo. Pati geriausia partija visada atstovaus tik stambųjį kapitalą, jeigu
nebijos rinkėjų ir nejaus jų alsavimo į nugarą.
Nors nėra daug prielaidų greitiems ir apčiuopiamiems pokyčiams šioje
srityje, pritarus, kad jų reikia, galima dairytis į užsienio šalių arba
Lietuvos istorijos pavyzdžius. Modernios Lietuvos istorijoje toks pavyzdys
vienas, bet įsidėmėtinas visame pasaulyje. Šiomis dienomis gimtadienį minintis
Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis didžiausią galią turėjo ne tada, kai su jo
iškeltu sąrašu į Aukščiausiąją Tarybą pateko ir ten daugumą sudarė nevieningi
ir netrukus susiskaldę Sąjūdžio kandidatai. Didžiausia Sąjūdžio galia jautėsi
tuomet, kai vos kelis jam prijaučiančius deputatus turinti, komunistų užvaldyta
Aukščiausioji taryba nuolankiai priimdavo sprendimus, kurių įsakmiai tautos
vardu reikalavo jokios formalios valdžios neturintis Sąjūdis.
Tikroji galia demokratinėje politikoje visada proporcinga skaičiui
informuotų žmonių, kurie stovi už vienos ar kitos idėjos ir yra pasiruošę ją
viešai remti. Savaime suprantama, niekada ir niekas jokio klausimo nerems taip
masiškai, kaip 1988-1991 m. šimtatūkstantinėse demonstracijose rėmė Lietuvos
nepriklausomybę. Tačiau to ir nereikia. Didesniam piliečių pasitikėjimui
valstybe užtektų iš mirties taško pajudinti dabar neegzistuojančią politikų baimę,
jog rinkėjai juos nubaus.
Nubaus ne tik už akivaizdžią korupciją, kaip kad vienintelius liberalus
galimai nubaus jų rinkėjai. Nubaus už bet kokį neatstovavimą ir panieką
piliečių valiai. Negražiai skamba, bet tik ši baimė demokratinėje santvarkoje
gali atkurti organišką piliečių ryšį su valdžia. Ir tik pačioje visuomenėje
gimstančios iniciatyvos gali padėti tai baimei ir valdžios kontrolei atsirasti.
Šaltinis: https://www.delfi.lt