Vytautas. Sinica. Liberalų atkerėta Lietuva: apie nusivylimą, baimę ir valdžios kontrolę

D. Pipo nuotrauka (DELFI)
Lietuva yra valstybė, kurioje beveik visiškai nepasitikima nei Vyriausybei, nei Seimu, nei partijomis. Lietuva – savo politine būkle nusivylusi ir bet kokio piliečių pasitikėjimo likučius rizikuojanti prarasti valstybė.

Bendrame visuomenės nusivylimo fone buvo galima skirti bent dvi grupes – nusivylusius viskuo, ir nusivylusius konkrečiomis jėgomis. Pirmieji nusivylę ne tik valdžia, bet ir gyvenimu Lietuvoje apskritai. Antrieji gyvenimu sąlyginai patenkinti ir iki šiol turėjo vilčių, jog esama lengvo sprendimo – už visas geresnės, teisingos partijos, kuri gavusi valdžią galėtų pakeisti Lietuvos valdymo ydas. Ne paslaptis, šias viltis Lietuvoje įprasta sieti arba su vis naujomis, nestabiliomis partijomis-projektais, arba su stabilia, tačiau pastaruoju metu „kitoniškumo“ aureolę užsidėjusia liberalų partija. Akivaizdu, į pastaruosius dėtos viltys dužo. Pirmieji tyrimai po E. Masiulio kyšio skandalo parodė paramos liberalams nuosmukį nuo 15,5 iki 6,6 procentų. Daugybė žmonių teisingai pasakė, kad bent tiems devyniems procentams tai tikėjimo geresne politika pabaiga.

Tačiau tikėjimas neturėtų remtis viltimis, sudėtomis į kurią nors vieną geresnę, iš esmės kitokią ir todėl kone stebuklingą partiją. Ypač toks tikėjimas geresne ateitimi negali remtis konkrečia partija, jeigu skaidrumas yra pagrindinis vertinimo kriterijus. Būtent taip nutiko liberalų atveju ir būtent tokį, skaidrumu, o ne ideologiniais skirtumais grįstą mąstymą kuris laikas populiarina žinomiausi politikos apžvalgininkai. Visa liberalų korupcijos istorija rodo, kad šalyje buvo prikurta nepagrįstų lūkesčių ir užprogramuotas dar didesnis nusivylimas partijomis ir politine santvarka. Šis nusivylimas nepagrįstas, nes nepagrįstos buvo ir pačios viltys. Tikėjimas, kad gali atsirasti ar jau yra atsiradusi partija, kuri išgelbės valstybę, visada pasmerktas žlugti. Tokios partijos nėra ir negali būti iš principo.

Kiekvienas žmogus yra daugiau ar mažiau imlus pagundoms. Labai reti vienetai teoriškai gali būti joms atsparūs visiškai. Politikai geriausiu atveju yra tokie patys statistiniai žmonės kaip ir mes visi, atėję iš visuomenės, kur absoliuti dauguma žmonių kažkada davė ar ėmė kyšį. Pagrįsta manyti, kad jokia partija kaip žmonių politinis susivienijimas, nėra pati savaime atspari kyšių ir kitoms pagundoms. Jeigu tikintieji „geresne partija“ iš esmės tiki stebuklais, tai suvokimas, jog tai beviltiška, yra savotiškas politikos atkerėjimas. Liberalų skandalas suteikia progą šiuo grubiu ir skausmingu būdu atkerėti Lietuvą. Ar tuo norima pasiūlyti galutinai palaidoti sąžiningos, valstybės naudos žiūrinčios politikos viltis? Tikrai ne.

Atsparumą pagundoms politikams kaip ir visiems piliečiams galima ugdyti iš vidaus arba iš išorės. Iš vidaus juos gali veikti suformuotos vertybės. Viena vertus, paprastas sąžiningumas. Kita vertus, valstybinis mąstymas. Juk kas yra kyšis valstybės akimis? Beveik visada tai siūlymas rinktis asmeninę naudą nešantį sprendimą vietoje to, kuris to politiko manymu, būtų buvęs teisingas ir naudingas valstybei. Kitaip sakant, kyšis priverčia rinktis tarp savo ir valstybės intereso. Tačiau taip jau yra, kad posovietinėje Lietuvoje valstybinis mąstymas nėra populiarus nei visuomenėje, nei valdžioje. Žmonės ilgai mokyti vogti iš valstybės ir tuo didžiuotis. Akivaizdu, kad amžiumi nauja, posovietinė karta (E. Masiulis, V. Gapšys, R. Žemaitaitis, etc.) šiuo požiūriu esmingai nesiskiria. Vidinės kontrolės ir stabdžių neįmanoma sukurti jų neturinčioms susiformavusioms asmenybėms. Tą turi padaryti ugdymo sistema, vadinasi bent teoriškai gali pakeisti tik tuos, kurie šiandien dar laksto be kelnių.

Tačiau egzistuoja ir išorinis spaudimas būti gerais politikais. Tai baimė. Stipri, pirmykštė nepatenkintų rinkėjų baimė. „Rinkėjų“, nes baisūs jie gali būti tik didelėmis pajėgomis, niekada po vieną. Demokratija numato galią piliečiams kaip visumai, o ne kiekvienam piliečiui atskirai. Teoriškai piliečiai politikus kontroliuoja ne vieni – tam yra įvairios kontrolės institucijos. Tačiau ir jų politikai nebijo bent dėl dviejų priežasčių. Pirma, šios institucijos negali sunaikinti politiko, jei piliečiai to nenorės. Laisvės atėmimu už korupciją faktiškai nebaudžiama, baudos politikams nebaisios, o sugadinta reputacija lengvai paverčiama politinio kankinio aura ir netrukdo vėl laimėti rinkimų. Galiausiai politiką nubausti gali tik rinkėjas. Liberalų atvejis tarsi rodo, kad tokia kontrolė veikia, nes liberalų rinkėjas ypatingas – jis baudžia.

Bet egzistuoja antra problema: kontrolės institucijos gali prižiūrėti tik politikų skaidrumą, bet ne deklaruojamas pažiūras ir nuoseklų jų atstovavimą. Skaidrumas yra absoliutus politiko vertinimo minimumas, grindys, nuo kurių atsispiriama. Pasakyti, kad politikas skaidrus, normalioje demokratijoje yra nepasakyti nieko, nes tai savaime reiškia tik tiek, jog jis ne nusikaltėlis, tačiau visai ne būtinai yra geras atstovas. Tačiau politikų vienintelis darbas yra žinoti ir atstovauti savo rinkėjų valiai. Atitinkamai visuomenės darbas yra tą valią perduoti ir kontroliuoti, ar ji atstovaujama. Šis svarbiausias darbas yra vien piliečių rankose ir šiandienos Lietuvoje jo niekas realiai nedirba.

Taigi (1) politikų dauguma patys savaime nei bus sąžiningi, nei rūpinsis valstybės interesais, (2) juos kontroliuoti ir nubausti gali tik piliečiai, o (3) vertinant politikus svarbiausios yra jų deklaruojamos pažiūros ir realus jų laikymasis. Brandžiose Vakarų šalių demokratijose yra senokai suprasta, kad politikais niekada negalima pasitikėti ir jie reikalingi nuolatinės piliečių kontrolės nuo pat savo išrinkimo. Demokratija padeda sukurti valdžios legitimumą per rinkimus, tačiau nepadeda sukurti visuomenės pasitikėjimo valdžia. Visuomenė turi tris pareigas – nuolatos stebėti politikų sprendimus, burtis ir kartu reikalauti žadėtų sprendimų arba atsakomybės už to nesilaikymą, galiausiai vertinti ir bausti prasikaltusius. Tai normali gyvos demokratijos būsena.

Būtent toks piliečių santykis su valdžia – atsargus, įtarus ir reikalaujantis nuolatinės kontrolės – yra tapęs absoliučia norma brandžiose Vakarų demokratijose. Bet tik ne Lietuvoje. Lietuvoje mes norime absoliutaus pasitikėjimo išrinktais atstovais. Išrinkome, tai ir atsiduodame jų valiai.

Nesekame balsavimų, nereikalaujame atsiskaityti „kodėl taip, o ne kitaip“.

Politikoje nėra šventųjų, bet visi yra pakankamai protingi suprasti, kada yra politiškai saugūs ir kada ne. Lietuvoje jokia partija egzistenciškai nebijo ir nevengia kyšių ar kitokių poveikio priemonių, kaip nebijo ir nesilaikyti rinkiminių pažadų, niekinti bei riboti tautos sprendimo teisę, ignoruoti visuomenės daugumos reikalavimus. Nebijo, nes nėra ko bijoti. Nėra pilietinės valdžios kontrolės – stebėsenos, protestų, baudimo per rinkimus – ir kol kas nematyti viso to prielaidų.

Banalu ir sakyti, kad sovietmetis nukirto daugelį prielaidų valdžios kontrolės galiai visuomenėje augti. Iš esmės visos šio darbo stadijos reikalauja kolektyvinio veiksmo, susibūrimo neatlygintinai veiklai, pasitikėjimo svetimais žmonėmis. Sovietmetis it kirviu sukapojo nuasmenintus ryšius, sukūrė nuolatinio nepasitikėjimo svetimaisiais atmosferą. Tautos pilietiškumui formuotis tai – pati blogiausia aplinka. Iš pažiūros paradoksalu, jog dešimtmečius girdime raginimus kurti pilietinę visuomenę, „stiprinama“ ir matuojama visuomenės pilietinė galia, tačiau neatsiranda jokių valdžios pilietinės kontrolės vykdytojų. Politiškai prasmingo pilietiškumo niekaip nedaugėja. Jo tuštumą užpildo ir šį vaidmenį fasadiškai atlieka įvairių tarptautinių organizacijų padaliniai, teikiantys vertinimus ir rekomendacijas, tačiau organiškai nekylantys iš visuomenės ir nekeliantys jokios baimės šalies politikams.

Nors girdime nuolatinius pilietiškumo lozungus, iš tiesų nesiimama jokių apčiuopiamų darbų tokiai pilietinei valdžios kontrolei stiprinti. Visiškai normalu, kad tokia iniciatyva nekyla ir niekada nekils iš valdžios institucijų. Negali būti patogesnio ir lengviau manipuliuojamo rinkėjo už tą, kuris nieko nežino apie politiko sprendimus ir yra priverstas atsiduoti paties politiko kuriamam pasakojimui. Istorija rodo, kad pradžios tokiai veiklai negali duoti ir užsienio fondai, tarptautinės organizacijos. Jų veikloje neišvengiamas pačia blogiausia prasme konstruktyvus santykis su valdžia, kai tuo tarpu pilietiškos tautos darbas yra visai ne konstruktyvus, o prievartinis – baimė ir kontrolė.

Pilietinės valdžios kontrolės iniciatyvos, o vėliau ir įpročiai bei normos turi ir gali kilti tik iš pačios visuomenės. Virtuvėse valdžią keikiantys ir niekada tiksliai nežinantys, už ką tai daro, žmonės negali patys inicijuoti valdžios stebėsenos, taikių, bet masinių protestų, įstatymų iniciatyvos akcijų (kurias dabar dažniausiai inicijuoja pačios partijos įvaizdžio tikslais). Vidutinis darbą, šeimą ir kitų rūpesčių turintis pilietis niekada negalės savęs aprūpinti išsamia informacija apie politikų sprendimus, juo labiau organizuoti kažkokių visuomenės susibūrimų. Šis pilietis negali apžvelgti įstatymų, bet gali perskaityti jam parengtą, „sukramtytą“ atmintinę apie svarbiausius balsavimus. Jis negali suorganizuoti savo miestelio žmonių kelionės į demonstraciją, tačiau gali nuvažiuoti pakviestas. Už jį šiuos darbus turi padaryti nevyriausybinės organizacijos, atstovaujančios konkrečias pažiūras ir sekančios, kas ir kiek jų laikosi leidžiant įstatymus.

Skirtingiems klausimams ir politikos sritims sekti bei skirtingoms pažiūroms atstovauti turi atsirasti nemažas organizacijų tinklas. Jos bus priverstos veikti iš idėjos arba idealiu atveju rasti jų veiklos prasmę suvokiantį ir už tai mokėti pasiruošusį mecenatą. Efektyviai veiklai bet kuriuo atveju visada reikės pinigų, nes neįmanoma be solidžių išlaidų masiškai ir reguliariai pasiekti šalies rinkėjų ir informuoti juos apie politikų darbus ir visuomenės iniciatyvas.

Šiandien viso to nėra. Nėra nei stebėsenos, nei protestų kultūros, nėra lyderių, kurie inicijuotų veiklas, nėra bendro vertybinio fono, kuris tai skatintų. Priešingai, bet kokie protestai kostiumuotų politikos „ekspertų“ vaizduojami kaip destruktyvūs, supriešinantys, kone antivalstybinė veikla. Kartais net pačių politikų įvardijami kaip antivalstybinė veikla. Kas gali norėti užsidirbti tokią etiketę? Susiformavusi kultūra, kai vadinamosios nevyriausybinės organizacijos įpratintos veikti trindamos Seimo koridorius ir prašydamos politikus išgirsti jų įtikinėjimus. Tai iš esmės klaidingas santykis. Visuomenė ir jos interesus įgarsinančios NVO į politikus turi žiūrėti iš reikalaujančios šeimininko perspektyvos, o ne su prašančio tarno nuolankumu.

Nepaisant didžiulio nusivylimo ir augančio „nežinančių“, už ką balsuoti, piliečių procento, rinkimai artėja ir jų metu piliečiai turės priimti argumentuotus sprendimus, ar ir už ką balsuoti. Šiandien neįmanomas joks patarimas šiuo klausimu. Tačiau artėjant rinkimams, galbūt rudenį, tautos pilietine galia ir pilietiškumo ugdymu susirūpinę veikėjai turėtų susirūpinti, kaip geriau informuoti, sutelkti ir įgalinti valdžios kontrolei šalies piliečius.

Nė viena partija nėra šventa ir kiekviena iš jų bijotų savo rinkėjų ir piliečių apskritai, jei šie sugebėtų telktis ir parodyti apčiuopiamą pilietinę jėgą, kaip tai nuolatos vyksta Prancūzijoje, Jungtinėje Karalystė ar JAV. Pati blogiausia ir nekenčiamiausia partija balsuos už akivaizdžius Lietuvos interesus, jei jaus, jog nuo balso priklauso jos ateitis, ir bijos dėl savo likimo. Pati geriausia partija visada atstovaus tik stambųjį kapitalą, jeigu nebijos rinkėjų ir nejaus jų alsavimo į nugarą.

Nors nėra daug prielaidų greitiems ir apčiuopiamiems pokyčiams šioje srityje, pritarus, kad jų reikia, galima dairytis į užsienio šalių arba Lietuvos istorijos pavyzdžius. Modernios Lietuvos istorijoje toks pavyzdys vienas, bet įsidėmėtinas visame pasaulyje. Šiomis dienomis gimtadienį minintis Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis didžiausią galią turėjo ne tada, kai su jo iškeltu sąrašu į Aukščiausiąją Tarybą pateko ir ten daugumą sudarė nevieningi ir netrukus susiskaldę Sąjūdžio kandidatai. Didžiausia Sąjūdžio galia jautėsi tuomet, kai vos kelis jam prijaučiančius deputatus turinti, komunistų užvaldyta Aukščiausioji taryba nuolankiai priimdavo sprendimus, kurių įsakmiai tautos vardu reikalavo jokios formalios valdžios neturintis Sąjūdis.

Tikroji galia demokratinėje politikoje visada proporcinga skaičiui informuotų žmonių, kurie stovi už vienos ar kitos idėjos ir yra pasiruošę ją viešai remti. Savaime suprantama, niekada ir niekas jokio klausimo nerems taip masiškai, kaip 1988-1991 m. šimtatūkstantinėse demonstracijose rėmė Lietuvos nepriklausomybę. Tačiau to ir nereikia. Didesniam piliečių pasitikėjimui valstybe užtektų iš mirties taško pajudinti dabar neegzistuojančią politikų baimę, jog rinkėjai juos nubaus.

Nubaus ne tik už akivaizdžią korupciją, kaip kad vienintelius liberalus galimai nubaus jų rinkėjai. Nubaus už bet kokį neatstovavimą ir panieką piliečių valiai. Negražiai skamba, bet tik ši baimė demokratinėje santvarkoje gali atkurti organišką piliečių ryšį su valdžia. Ir tik pačioje visuomenėje gimstančios iniciatyvos gali padėti tai baimei ir valdžios kontrolei atsirasti.
Teikia „Blogger“.