Kęstutis Dubnikas. Ar mums dar reikia universitetų?

Joks  valstybingumas negali būti įtvirtinimas bei išsaugojamas be universitetinio mokslo ir švietimo. Atkuriant Lietuvos nepriklausomybę netrūko rūpesčio ir pastangų stiprinti aukštąjį mokslą.    Netgi būta svarstymų ar ne persistengta gausinant universitetus. Bet didžioji problema buvo ne taip vadinamasis „iškabų keitimas“ – dalykas buvo madingas ir Europos, į kurią mes spėriai žengėme, švietime. Problema daug didesnė buvo ir  išliko ta, kad nepaisant  gerų norų ir puoselėtų vilčių dėl naujos iš sovietinės ideologijos išvaduotos aukštojo mokslo  pažangos, mums nepavyko sukurti universiteto filosofijos. Tokios filosofijos, kuri įprasmintų tautos ir valstybės santykį su universitetu. Nespėję gerai susivokti kaip ir kam mums reikalingas universitetas ir kokia yra tikroji jo prigimtis mes labai greit atsidūrėme Europos aukštojo mokslo sistemoje, vieni pirmųjų prisiimdami taip vadinamo Bolonijos proceso įsipareigojimus. Nelabai supratome, o, tiksliau pasakius ir dabar nesuvokiame, kad Europos integraciniai ir standartizacijos procesai aukštojo mokslo srityje yra globalizacijos dalis ir naudingi yra tiek, kiek gebame aklai jais nepasikliauti.

Turėjome suprasti, kad atsivėrimas globaliai aukštojo mokslo rinkai ir rūpestis tautos intelektualiniu turtu nėra tos pačios prigimties politinis veikimas. Tačiau nepastebimai ir vis tik nuosekliai universitetai buvo „išlaisvinami“ nuo įsipareigojimų valstybės ilgalaikiams interesams; valstybė – nuo atsakomybės už Lietuvos mokslą ir ateities kartų išsilavinimą bei ugdymą.  Išėję iš sovietinės aukštojo mokslo ideologijos ir reglamentacijos kone tiesiogiai perėjome į Europos aukštojo mokslo erdvę pasiruošę rengti specialistus globaliai darbo rinkai. Tokios transformacijos ir „neužsibuvimo“ namie priemone ir turėjo tapti universiteto idėjos išplovimas. Arba – universiteto redukcija į aukštojo mokslo sistemą. Aukštojo mokslo ir universiteto sampratų sutapdinimas leidžia mokslą ir studijas traktuoti kaip šio pasaulio poreikių tenkinimo funkciją, t.y. versti paprasčiausia paslauga. Aukštasis mokslas turi savo priedermes, funkcijas ir misiją, jo institucijų veikla yra apibrėžta Įstatymais ir Statutais, jis turi santykius su rinka ir neabejotiną komercinę vertę. Aukštąjį mokslą kuria ir universitetai, tačiau universiteto vardas  dar vis bent intuityviai byloja, kad tai nėra tik įstaiga tenkinanti visuomenės ir rinkos poreikius. Universitete  yra esmingas tapatumas, laiduojantis tvarumą istorijoj ir suaugimą su konkrečia kultūra ir tauta, jame yra tai, kas nepamatuojama efektyvumu, nes jis, anot Michael Oakeshott nežino kam jis yra ir kokia jų funkcija, bet užtat „žino kai ką daug svarbiau – kaip iš tikrųjų būti universitetu... Universitetas turi savo vietą visuomenėje, bet ši vieta nėra tarnystės funkcija. Jis turi būti savimi ir niekuo kitu“.

Universitetas yra tam, kad išlaikytų ir tas idėjas, kurios gali būti „nekotiruojamos“ visuomenėje ar rinkoje. Ir nežinia dėl ko:  jau nebevertinamos, ar dar neįvertintos. Tai gali pasakyti tik pats universitetas. Tai ir yra jo autonomijos pamatas.

Kai nuolat svarstoma apie aukštojo mokslo tinklo optimizavimą, paprastai sakant  siūlomos universitetų sujungimų, prijungimų ir panaikinimų variacijos bandant išvesti teisingą universitetų skaičių Lietuvai – nepaklausiama: o ar iš viso mums iš viso mums reikia universiteto?  Ar reikia tik siaurų specializuotų aukštojo mokslo žinojimą ir paslaugas kuriančių ir parduodančių įnstitucijų?

Dar 2007 metais prieš krizes ir didžiąsias aukštojo mokslo reformas  A. Jokubaitis rašė, kad iš dabarties universitetų norima, kad šie veiktų kaip plytų fabrikas. Rašė, ir drįso tuo piktintis. Šiandien piktinamasi, kad kažkas vis dar drįsta kartas nuo karto piktintis.  Kad universitetai yra masinio lavinimo aukštosios mokyklos, kuriuose gaminama mokslinė produkcija ir absolventai rinkai, konkuruoja dėl pinigų ir studentų yra savaiminė aiškybė. Susirūpinimą kelia tik prasti reitingai ir rodikliai, bet ne universitetų būklė ir jų misijos įgyvendinimas.  Aukštojo mokslo sistemą apėmusi neoliberalioji ideologija išlaisvino universitetus nuo savo misijos mainais kol kas leidusi puikuotis Universiteto vardais ir iškabomis. Vienmatis pasaulis triumfuoja: aukštajam mokslui yra svetimi prietarai dėl tradicinių  akademinių saitų, struktūrų ir etoso. Kaip ir priguli rinkoj viskas, taigi ir mokslo bendruomenė, ypač bendruomenė, turi paklusti kaštų ir naudos santykio diktuojamam veikimui.

Taigi, ar mums reikia universitetų? Šiuolaikinių universitetų, kurie ne tik žino kas jie yra, bet ir supranta ryšių su verslu reikalą? Tačiau jei universitetas pats tapo verslo įmone –  tiesa labai specifinė, nes didžia dalimi disponuoja valstybės asignavimų lėšomis – tai nėra ko kalbėti apie universiteto ir verslo bendradarbiavimą, universitetų partnerystę su verslu. Galima kalbėti tik apie verslo įmonių santykius. 

Universitetų suprekinimą galima stebėti dviem tarpusavy susijusiais pavidalais: 
-                      Išorine forma, kaip visos Aukštojo mokslo sistemos veikimo visuomenėje perkeitimas sulig privačiais interesais. 
-                      Vidinis universitetų surinkinimas. Bendruomenės „verslumo“  ugdymas ir valdysena naujomis struktūromis.

Kaip mes atsidūrėme universiteto nyksmo ir aukštojo mokslo kaip rinkos paslaugų padėtyje?

Procesas prasidėjo žymiai anksčiau nei garsioji 2009 m. Aukštojo mokslo reforma. Dabartinė akademinės bendruomenės būklė yra beatodairiškos AM plėtros, prasidėjusios faktiškai nuo pat nepriklausomybės atkūrimo, rezultatas. Plėtra buvo ne tik atsakas į natūralius išsilavinimo ir atkurtos valstybės ūkio poreikius. Greitai buvo suvokta, kaip yra naudinga keisti mąstymą: studijų sritis gali tapti neblogu pajamų šaltiniu.  Išsikreipė povidurinio mokslo balansas, o aukštasis išsilavinimas tapo masiniu reiškiniu. Kol rinka nebuvo prisotinta arba, kitaip sakant,  vis dar ne visų norinčiųjų lūkesčiai įsigyti diplomą buvo patenkinti, universitetai išgyveno savo sąlyginės sėkmės metą. Ekstensyvi plėtra sukūrė iliuziją dėl šviesios ateities, nesirūpinant nei mokslo nei studijų konsolidavimu. Žinoma,  masifikaciją skatino ir valdžios neatsakingumas be tinkamo įvertinimo didinant studijuojančiųjų skaičius. Kalbant tiesiai – įsitvirtino  protekcionizmas  aukštajame moksle. Tapo akivaizdu, kad  valstybės strateginės vizijos ir vyriausybės tvirtinami planai  neturi jokios politinės galios, o tuo metu resursai plėtrai išseko.  Kad ir kaip dabar vertintume krepšelinę reformą, turime pripažinti, kad ji buvo bene vienintelis ryžtingos  aukštojo mokslo politikos pavyzdys  per visą pastarųjų metų laikotarpį.  Jei kalbėsime apie paskutiniosios vyriausybės veiklą, tai šioje srityje ji buvo tiesiog apgailėtina – bent iš dalies suprasdami ir programoje žadėdami stabdyti pragaištingas aukštojo mokslo surinkinimo pasekmes, valdantieji ir toliau griovė universitetą – nors ES lėšomis buvo statomi mokslo slėniai, tačiau rinkinė sistema netramdomai toliau naikino išsilavinimo standartus bei korumpavo akademinę bendruomenę. Tik kadencijos pabaigoje paskubomis buvo priimtos vidujai prieštaringas, tad ir  iš esmės dar labiau situaciją bloginančias MSĮ pataisas.

2009 m. reforma savaip išsprendė ekstensyvios plėtros ir masišku tapusio aukštojo mokslo finansavimo problemas. Vyriausybė pigias studijas du kartus pabrangino bei tiek pat sumažino finansuojamas studijų vietas. Tuo pačiu, Konstitucinio Teismo sprendimų pagrindu buvo legalizuotas pilnas privatus apmokėjimas  už studijų vietą valstybės universitete. Masinis universitetinis mokymas įgavo antrąjį kvėpavimą, įsijungė konkurencijos dėl „krepšelių“, dėl studijuojančiųjų savomis lėšomis, panaudoti ir dempingo mechanizmai. Tad sparčiai nuriedėjome link pragaištingos baigties: universitetų aukštajame moksle neliko. Pačiomis brutaliausiomis  rinkodarinėmis priemonėmis naujosios pusiau valstybinės verslo įmonės stojo į žūtbūtinę konkurencinę kovą dėl mažėjančių resursų, t.y. studentų, kurie, savo ruožtu, reformai davė labai aiškų atsaką: išvykstančių studijuoti užsienin skaičiai išaugo keleriopai. O kad kova žūtbūtinė, kad studijų kokybė stiprėjo tik reklamose ir studijas reglamentuojančiuose dokumentuose, parodė begėdiškiausi argumentai kovoje dėl pinigų: jeigu nepriimsime studijuot paskutinio pagal pažangumą, galimai prarasi būsimą Nobelio premijos laureatą. Svarbiausia, kad šis dar neįvertintasis galėtų susimokėti. Apie „diplomų išpardavimo akcijas“ dabar prabilo net ir politikai.

Universitetai buvo išmokyti skaičiuoti pinigus ir pernelyg nesukti galvos kuom yra nusipelnę. Pradžioje  – iki „krepšelinės“ reformos – jie ministerijos palaiminimu tiesiog didino studijų vietas, o vėliau pradėjo dauginti studijų programas, nes vietas faktiškai be jokių apribojimų taigi ir be kokybės standartų nustato rinka. Iš pradžių universitetai džiaugėsi pelnu, dabar liko prie suskilusios geldos: smukusio prestižo, pustuščių auditorijų, nežinia kaip išlaikyti patalpas ir už ES lėšas pripirktą brangią įrangą (anot Reitingų redaktoriaus G. Serapino – kosminių laivų) bei elgetiško mokslininkų atlyginimo. Logiška neatsakingos politikos pasekmė, kuri palietė ne tik atskirus ar mažesnius universitetus, bet visą sektorių.

Surinkinimo ideologai reformos pradžioje oficialiai skelbė visų vienodas galimybes ir metė universitetus – mažus ir didelius –  tarpusavio kovon tarsi į ringą: kovokite dėl pinigų ir reitingų. Ir didžiai stebėjosi, kad mažesnieji tos kovos nelaimėjo: ach kokie nevykėliai.  Nereikia mums tokių universitetų – junkitės. Bet nesijungia ir gana. Gal iš tiesų jie turi savo svorio kategoriją, taigi ir skirtingą misiją? O gal ne? Rinkos konkurencijoje to niekas nepasakys, nes čia svarbiausia – išgyventi.

Surinkinimo ideologai neoficialiai skleidė žinią, kad išloš stipriausieji. Tarsi velnio gundymas: praturtėsi ir krepšeliais ir visokiu gėriu net ir nieko naujo nesukūręs: rinka tavo vertę atpažins. Bet rinka pasirodė labai imli naujovėms, pasidavė rinkodaros kerams ir susigundė  lengvesniu keliu diplomų link. Ir neišsipildė skelbtos pranašystės, krepšelinė finansavimo reforma labiau pakenkė būtent stipriesiems, nes skirtingai nuo tik studentų viliojimui sukurptų ir žlugusių programų, čia nuostolis yra realus – stiprios klasikinės teorinės studijos ir fundamentinis mokslas tapo nebereikalingi. Klausia konferencijoj rektorius kolegų: Jūs vis dar ruošiate fizikus? Kaip nemodernu! Juk pramonei reikia specialistų.    Ir jiems tapo gėda. Ir buvo suprasta, kad mums nereikia tokių universitetų. Mums reikia efektyviai ir svarbiausia pelningai veikiančios organizacijos.

Reforma neišvengiamai turi žengti kitą žingsnį: įvesti pažangius naujosios viešosios vadybos metodus universiteto valdyme. Kitaip tariant – surinkinti universitetą iš vidaus. Jeigu rinkos dėsniai aukštajame moksle tinkamai dar nesuveikė, tai yra tik todėl, kad akademinę bendruomenę  vis dar jungia tradicijos, profesinis solidarumas,  pasenusios neefektyviai veikiančios struktūros. Modernus paslaugų „universitetas“  turi nuolat palaikyti konkurencinę įtampą savo viduje: tarp fakultetų, katedrų, o jei reikia ir profesorių. Pilnų kaštų sistema turi panaikinti universiteto, t.y. bendro gyvenimo ir veikimo likučius, iš studijų programų išguiti kitų fakultetų dėstytojus, nes – brangu. Dar geriau, jei savo tarpe vietoj profesoriaus rasime dėstyt lektorių – sutaupysime. Ir spręsti turi čia ne katedra – nejau profesorius gali išmanyti, kas labiau apsimoka. Akademinė bendruomenė vietoj akademinių laisvių turėtų svajoti tik apie gebėjimą prisitaikyti.  Ir tai užtikrina laisvoji rinka, kuri sėkmingai korumpuoja universitetą ir jos bendruomenę. Noras prisitaikyti verčia eiti prieš savo sąžinę ir įsitikinimus: turi nuolat deklaruoti savo dėstymo standartus ir tuo pačiu mažinti reikalavimus neįgaliesiems studijuoti, nes jie yra laisvosios rinkos subjektai – jie finansuoja aukštąjį mokslą, taigi ir užtikrina tau algą. Užuot gynę vertybes, profesoriai ir dėstytojai renkasi kompromisus ir konformizmą. Neoliberalistinė ideologija grindžia, o naujoji vadyba įtvirtina korupcinį akademinio darbo supratimą ir vertinimą.

Naujosios  viešosios vadybos principais suabsoliutinti komerciniai santykiai aukštojo mokslo sistemoje žlugdo mokslo ir studijų vienovę, naikina vertybinio ugdymo ir išsilavinimo standartus bei ardo organišką akademinę bendruomenę.  Lyg šiolei vykę bandymai pertvarkyti  aukštąjį mokslą tapdavo nevykusiais eksperimentais, nes nesivadovavo aiškiai išreikštais valstybės interesais .  Tiek aukštojo mokslo institucijų protegavimas, tiek ir privačios naudos diktatas aukštajam mokslui nepasitarnavo Universiteto idėjai. Neteikia didelių vilčių ir žvilgsnis į artimiausią ateitį. Naujoji Mokslo ir studijų įstatymo redakcija ne tik nenaikina neoliberalizmo ideologija grindžiamų nuostatų, iš kurių svarbiausia – krepšelinė studijų sistema, bet ir dar labiau jas gilina. Nors Lietuvos valstiečių ir žaliųjų partijos rinkiminėje programoje ir partijos lyderių pasisakymuose  buvo kalbama apie esmines permainas aukštajame moksle bei buvo galima įžvelgti universiteto atgaivinimo ženklų – vyriausybės programa iš esmės vėl grąžino mokslą ir studijas į rinkos ideologiją.

Ir vis tik. Jeigu mums dar reikia universitetų, išeitis tėra viena: būtina atsisakyti politiškai ir moraliai bankrutavusios politikos bei valstybės lygiu sutarti dėl universiteto koncepcijos. Universiteto kaip  valstybės ir tautos gerovę laiduojančio mokslo ir kultūros ugdymo židinio. Tik grąžinus universitetams jų misiją, yra įmanoma racionaliai ir atsakinga politine valia spręsti dėl kiekvieno jų ateities ir viso aukštojo mokslo sistemos pertvarkos.

Pranešimas, skaitytas visuomeninio Vilniaus forumo 2016 gruodžio 9 d. konferencijoje „ Lietuvos aukštasis mokslas: globalios rinkos prekė ar Tautos intelekto kalvė?“
Teikia „Blogger“.