Liudvikas Narcizas Rasimas. Kam atiteko Lukiškių aikštė
![]() |
Pro Patria nuotrauka |
Kultūros viceministrė, kalbėdama per televiziją, ragina tuos, kurie
vylėsi, jog Lukiškių aikštėje bus pastatytas paminklas visų epochų
kovotojams už Lietuvos laisvę - ką jų nuomone geriausiai simbolizavo
Vytis - susitaikyti su pralaimėjimu, kaip susitaiko pralaimėję Seimo ar
Prezidento rinkimus. Atrodo, pasiūlymas rimtas, vienok jo negalima
priimti dėl to, kad rinkimai buvo pakeisti iš anksto surežisuotu
balsavimu, o atrinktas projektas neatitinka to, dėl ko turėjo vykti
rinkimai. Su tuo negalima susitaikyti ir štai dėl ko.
Daugelis pilietiškai nusiteikusių organizacijų ragino Vilniaus Lukiškių
aikštę, kuria lenkų nacionalistai ir šiandien vadina Pilsudskio aikšte,
paversti visos Lietuvos centrine aikšte, simbolizuojančia, kad nuo pat
Vilniaus vardo paminėjimo Vilnius yra Lietuvos valstybės sostinė. Tai,
kaip įprasta turėjo žymėti paminklas, ne memorialas, o paminklas visų
epochų kovotojams už Lietuvos laisvę. Kodėl paminklas? Todėl, kad
memorialai paprastai statomi konkretiems asmenims atminti su jų
pavardėmis ar slapyvardžiais, gi paminklas turi būti labai
apibendrinantis, nes visų, kritusių už Lietuvą nuo seniausių laikų iki
dabar - nesurašysi. O Vytis yra seniausias mūsų valstybės simbolis,
kuris savaime sujungia senovę su šiomis dienomis. Bandymai sakyti, kad
tie aktyvūs Lietuvos piliečiai, susijungę į organizacijas dar nėra visa
Tauta, t. y. Suverenas, šiuo atveju negalima. Cituoju Konstitucijos 4
straipsnį. „Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per
demokratiškai išrinktus savo atstovus.“ Už tai, kad Lukiškių aikštėje
stovėtų Vyčio sklulptūra, nusprendė šimtas Seimo narių - Suvereno
atstovų. Iš to seka, kad tiek žmonėms pasirinkti, tiek komisijai
apsvarstyti turėjo būti pateikti įvairūs šio simbolio skulptūriniai
projektai ir ne kas kita. Įdomu, kaip jaučiasi šitaip pažemintas Seimas,
kada į tai tiesiog buvo nusispjauta ? Juk patvirtinta ne tai, kas buvo
prašoma apsvarstyti. Patvirtinta ne paminklas, o memorialinis aikštės
sutvarkymas. Tai ne tas pats.
Balsavimo internetu negalima laikyti demokratišku iš tikrųjų teisę
pareikšti savo nuomonę suteikiant tik interneto naudotojams, t. y. tik
nedidelei daliai Lietuvos piliečių, kada sprendžiamas visai Lietuvai
svarbus klausimas. Nors ir taip balsuojant nuspręsta už Vytį, vėlesnės
apklausos pvz. delfi.lt ar portale 15min.lt rodė, kad Vytį palaiko
absoliuti dauguma. Tad apie demokratiškai padarytą sprendimą kalbėti
negalima. Kultūros ministerija, nebūdama paminklo visų epochų kovotojams
atminti užsakovu, perdavė jo vykdymą modernaus meno kūrybinėms
dirbtuvėms, kurios neturi jokio juridinio įvertinimo ir nėra
pasižymėjusios savo intelektualiomis galiomis, tuo iš anksto atmesdama
skulptūrinį paminklo sprendimą. Taip šališkai buvo sudaryta ir komisija
iš anksto pagal slaptą ir niekur nepaskelbtą metodiką turėjusi tarti
galutinį žodį. Ar tai viceministrė vadina demokratija? Tokios komisijos
nariams, jeigu jų sprendimus galėtume vadinti demokratiškai priimtais,
neturėjo būti daroma jokia įtaka. Kas buvo iš tikro ir ką jie oficialiai
pripažįsta - už juos iš tikro nusprendė konsultantai, o jie tik
nuomones, kurioms įtaką padarė suinteresuota šalis, sudėjo į vokus ir
užklijavo. Juk tai demokratijos parodija! Tai nėra tai, ką galima
pripažinti įvykusiais rinkimais.
Svarstant Lukiškių aikštėje turėjusį stovėti paminklą, nuo visuomenės
buvo nuslėpta, kad šios aikštės paskirtis jau nulemta ir visokie
rinkimai - tik dekoracijos. Mat už šios aikštės nenaudojamą vienuolyną
nutarė vienas turtingas Vilniaus ponas ir jis pasiūlė mainais už
aikštėje įrengtą fontano projektą pasiimti tą vienuolyną, jeigu tik ta
aikštė netrukdys jo planuojamoms užmačioms. Dabar jau aiškėja, kodėl
taip ilgai ji buvo aptverta ir kokie parengiamieji darbai dovanai
įsisavinti buvo atliekami. Tam jau išleista netoli keturių milijonų
eurų. Ar ir tai yra demokratija? Ar ir su tuo reikia susitaikyti ? Juk
tai jam, šiam prekeiviui tikrumoje atitenka aikštė, o Vilniaus jauniems
žmonėms, atsisakiusiems pastatyti savo tėvų ir tėvų tėvų bei protėvių
epochose už Lietuvą galvas padėjusių atminimui paminklą, paminklą
Lietuvos laisvei, pasirodo irgi bus leidžiama naudotis šia aikšte, nes
nieko negąsdins „žvengiantis arklys“, o ir senjorai, kaip per televiziją
užtikrino nugalėtojas, ant kalvelės galės pažaisti šachmatais. Juk ši
karta, dar nieko didvyriško nenuveikusi, jau statosi paminklą sau. Ar
tai demokratija?
Dabar apie esmę. Jeigu ta komisija būtų buvusi savarankiška, jeigu ji
būtų sudaryta iš visų Lietuvos regionų intelektualų, ji būtų pasakiusi
esminį dalyką, kad, išskyrus pradinę Vytį, visi vėlesni darbai netinka
Lukiškių aikštei, visi padaryti be polėkio, prasti, o kalvelė su
betoninėmis kičinėmis medžių imitacijomis sienelėje - jau matyti dar
sovietinių partizanų „įamžinimuose“, net funkcionaliai netinkamas
sprendimas. Juk jau turime Vilniuje sieną Baltijos keliui atminti,
Kryžkalnyje statomas analogiškas partizanams atminti paminklas. Juk
konkursui pateikti projektai iš esmės paruošti ieškant kvailių, o gal
užkibs... Ir, pasirodo, užkibo.
Tad kur išeitis? Jeigu Seimo nariai iš tikro yra Suvereno atstovai, jie
neturėtų leistis taip apkvailinami. Jie turi galingą ginklą - biudžetą.
Jis dar nepatvirtintas. Tai įrankis vyriausybei ir ministrams tramdyti.
Būtina išjungti numatytas sumas tokiam memorialui pastatyti. Būtina
numatyti solidžias sumas naujam paminklo konkursui, kad jame galėtų
dalyvauti tikrai žinomi menininkai. Šiandien viskas Seimo rankose -
nepaklus vyriausybė, biudžetas nebus patvirtintas, o tada ir tokios
vyriausybės neliks. Seimas patvirtins kitą. O ir Vilniaus mero bei
Vilniaus prekeivio sandorį dėl vienuolyno būtina patikrinti ir
paviešinti.
Šaltinis: Pro Patria