Algimantas Rusteika. Permainų dvelksmas

alkas.lt nuotrauka
Tai, ko bijo ir stengiasi nutylėti, yra svarbu ir tikra, ir vis daugiau tą žmonių supranta. Todėl Jie nori, kad niekas garsiai kaip nereikia nekalbėtų, viešai kur nereikia nevaikščiotų, kad mylinčių savo kraštą, dar gyvų žmonių niekas nepamatytų. Baimė ir tylėjimas yra tiesos ženklas.

Tarybų Sąjunga drausdavo komunistams dalyvauti mitinguose už Lietuvą, nes tai Maskvai nepatiks. Tėvynės Sąjunga draudžia konservatoriams dalyvauti eitynėse už Lietuvą, nes tai Briuseliui nepatiks. Ir tie, ir šitie patriotiškai nusiteikusius lietuvius laiko ir vadina nacistais.

Kovo 11-osios aikštė, kita stotelė – Lenino prospektas, atsargiai, durys užsidaro.

Išreikšti meilę savo kraštui – ne vien klausytis valdiškų kalbų ir palinguoti žiopčiojančioms žvaigždutėms. Tikra šeima prie šventinio stalo pasitaria, kaip toliau gyvens, kaip įveiks sunkumus, kaip reikia išvengti pavojų ir vienas kitam padėti. Iki ryto už svetimus pinigus lėbauja tik girtuokliai, biudžeto vagys ir paaugliai.

Nemėgau gimtadienių, jubiliejų, valstybinių švenčių, tos gausybės tuščių liaupsių ir dirbtinių šypsenų šaltomis akimis, vyresnybės palengvėjimo atodūsių iškilmėms pasibaigus. Dabar supratau klydęs – ačiū konservatorių Prezidiumui, tai jūs mus prabudinot ir supratom, kad šventei į gatves išeiti reikia.

Feisbukas už keturių metų senumo vieną nepolitkorektišką žodį užblokuotas. Komentarai, žinutės draugams užblokuotos, naujas paskyras masiškai skundžia ir po valandos panaikina, paskutinę, iš kurios bandžiau įtaigiau pakviesti į eitynes – per dvidešimt minučių.

Svarbiausia užčiaupti burnas visiems, kuriuos gali išgirsti. Esame stebimi įdėmiai ir nuolat, sprendžiama ir įvykdoma žaibiškai. Geriausias įrodymas, kad tai daroma aukščiausiu lygmeniu. Tik svetima, užvaldyta valstybė bijo savo žmonių, ateinančių su meile jos pagerbti.

Kai ateina su vėliavomis dešimt – atsiunčia policiją. Kai ateina tūkstantis, su jais nesikalba ir žiūri pasislėpę už užuolaidų. Atėjus dešimčiai tūkstančių jie prabyla, norėdami išsisukti. Šimtas tūkstančių su vėliavomis, nieko nereikia sakyti, tik pastovėti penkiolika minučių – ir jie supras, kad pralaimėjo.
Dabar supratau – atėjo metas ne tik važiuoti į Vilnių ir eiti už Lietuvą, laikas vėl eiti į Lietuvą. Ir nebus mūsų tiek, kiek reikia ir galėtų būti, bet jeigu eisime – mūsų bus vis daugiau. Nes vėl yra Pradžia.

Vakarais prokuratoriaus menėse nedega žibintų, juoko imperatoriaus rūmuose nebegirdėti ir sargyba žiūri, iš kurios pusės suošia medžiai. Argi nejaučiat, kaip kyla vandenys po ledynais, Kalnas bunda ir srovelės nuteka užtvankos šlaitu?

Naktimis girdžiu mylimųjų kvėpavimą, aukštai tamsoj girksi parskrendantys paukščiai ir staiga liepas kieme suvirpina permainų vėjo dvelksmas.

Šaltinis: tiesos.lt
Teikia „Blogger“.