Algimantas Rusteika. Pirmadienio žiniasklaidos apžvalga

alkas.lt nuotrauka
Na ką, pirmadienio rytas prasideda tyliai skambant „Back in USSR“. Pamenat, bet kuris, mąstantis kitaip, buvo „antitarybiškas“? O nepalankios žinios, kurių negalima išvengti, – neskaitomiausio puslapio apačioje trim eilutėmis. Kaip apie R.Kalantos įvykius Kaune. Ir nepasakysi, kad neparašė, ar ne?

Dabar diskusijos kaip ir senais blogais vyksta etiketėmis. Kuris nors ponams nepatiko – ir tik klapt ant kaktos: „antieuropietiškas euroskeptikas“, „populistas“, „ksenofobas“ ar „homofobas“, tų išblukusių nuo vartojimo banalybės lipdukų jie turi begalę. O apie Italijos prakištus rinkimus – kur niekas nemato – ir po pusvalandžio nukišim į archyvus.

LRyte ši pagrindinė pasaulio naujiena – su mažyte nuotraukyte, pagrindinio puslapio viduryje, kur jau mažai kas mato, nors įdėta 8:21, o daug seniau paskelbtos mažareikšmės publikacijos – aukščiau ir šoka į akis atsidarius portalą. Žodžiu, veikiam kaip visada, svarbiausią naujieną grūdam į puslapio galą, kad runkeliai nepamatytų, o portalo Nr.1 apie tai, kur uždaryta N.Venckienė. Patylėsim kaip dėl N.Sadūnaitės ar KGB sąrašo, ir bus gerai.

Delfyje ilgą laiką Italijos rinkimai buvo iš viso pašalinti į rubriką „Užsienyje“, kurios masinis skaitytojas neatsidaro, o kai vėl pirmajame puslapyje atsirado, tai tik po žinios, kaip kažkoks idiotas apšlakstė vandeniu politikos tuštutės K.Sobčak šukuoseną. Dėl Italijos – populizmo ir ultrų pergalė ir nerimas.

Aišku, dabar klapsi klaviatūros, didieji žurnalistai, pasiskaitę CNN ir kitų, kokių reikia, tekstų stena savo tokius, kokius reikia tekstus – apie populizmo bangą ir grėsmes Europai ir Lietuvai Tėvynei. Prakaituoja paklodes apie tai, kad „nei viena partija nelaimėjo absoliučios daugumos“, tarsi ją Italijoje kas nors būtų per paskutiniuosius dešimtmečius laimėjęs, o ir Europoje tai muziejinė retenybė.

O apie tai, kad parlamente politinės jėgos prieš nupezusių briuselio kopūstų diktatūrą turės triuškinamą daugumą, kol kas – nė žodžio. Užtat varys iki užkimimo kaip rusų troliai, V.Putinas ir D.Trumpas dėl to kalti, nes jie kalti visada, o Briuselio piniginės, kurias mes labai mylim ir dėl jų viską atiduotume ir visi atsiduotume – niekada.

Tai ne šiaip Europos Sąjungos elito brukamos centralizuotos, viską diktuojančios ir mažiukų valstybingumą faktiškai likviduojančios biurokratinės valstybės, maskuojamos federalizmu, pralaimėjimas, tai – nokautas, kai pralaimėjusįjį išneša sanitarai. Smagu bus stebėti, kaip mūsų „dešinieji“ komentuos dešiniųjų pergalę.

Iš tikrųjų tai Europoje kyla ne antieuropizmo, o antibriuselizmo banga. Ir ne prieš susivienijusią Europą ir jos idėją, o prieš merkelių, junkerių ir kitų neokomunistų kuriamą niekam neatsakingą, vien problemas generuojantį ir nė vienos nesugebantį išspręsti biurokratinį monstrą, užsimaniusį pasiimti iš valstybių dar daugiau valdžios ir suvereniteto, kad galėtų dar daugiau visko apdergti ir greičiau susinaikinti. Tai ne kova prieš Europą, o prieš jos duobkasius, už savo valstybę ir tikros, laisvos Europos Sąjungos ateitį.

Vakare matonių ir pugačiauskų visada nespalvota TV pateiks daugybę nereikšmingų ir reikšmingų, bet tendencingai parinktų faktų ir procentėlių mokslingumui įrodyti ir protams aptemdyti. Ir išvadas – mūsiškius muša, Europą užplūsta fašizmo banga, nuo to ir B.Musolinis pradėjo! Ir kaip rusų TV ir keliolika trolių, pasodintų Peterburgo rūsyje prie kompų, sugeba paveikti milijonus visos Europos žmonių ir valdo pasaulio galingiausių valstybių rinkimus.

Nieko ten jie nevaldo. Suktiems ūkininkams visada dėl nederliaus kaltas lietus arba lietaus nebuvimas, kelininkams – netikėtai užėjusi žiema, kuriai visus metus ruoštasi, o „proeuropietiškiems“ ES išmokų įsisavintojam – baisieji rusai. Šita propagandine pasaka jau nei vienas sveiko proto žmogus nebetiki, to nesuvokia tik baisiai gudrūs dvaro propagandos profesionalai ir (k)rūmuose lindintys jų užsakovai.

Politikai veikia ne šiltadaržyje, o konkrečiame pasaulyje, kur egzistavo ir egzistuos priešiškos jėgos ir interesai, kurių niekas negali pakeisti. Politikų darbas yra veikti šiame pasaulyje, įvertinti, eliminuoti grėsmes, kurios nuo tavęs nepriklauso ir realių galimybių lauke pasiekti rezultatų, o ne kaltinti visiems žinomas aplinkybes dėl savo neįgalumo ar jomis dangstyti savo problemas.

Šaltinis: tiesos.lt
Teikia „Blogger“.