Mindaugas Šerna. Lietuvi, atėjo laikas ir tas laikas yra šiandien

M. Šerna | J. Jasiūno nuotrauka
Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio 30-mečio minėjime-konferencijoje „Su Sąjūdžio idėjomis už Lietuvą“ 2018 m. birželio 3 d. Mokslų akademijos salėje sakyta kalba.

Prieš 30 metų man buvo vos ketveri, todėl natūralu, kad manęs čia nebuvo. Neįtikėtina, tačiau šiandien aš čia. Staigiai ir netikėtai. Būti vienoje vietoje su tais, kurie be perstojo budino ir vis dar budina Lietuvių Tautą, besąlygiškai aukodami save pačius – tai svarbus įvykis mano gyvenime. Esu dėkingas ir jaučiuosi palaimintas. Labiausiai už tai, kad esu Lietuvis. Vien tariant šį žodį su visa jame slypinčia gelme, jaučiuosi esąs stiprus ir įgalintas. Žinau, Ta Jėga yra kiekviename, net tada, kai dar nežinoma ar pamiršta, net tada, kai vaikomės laikinų dalykų, net tada kai patys snaudžiam, o Ją pažadinti galima tik veikiant.

Tik realiame veiksme bunda Lietuvio Dvasia. O jai bundant, jau negali atskirti Tėvynės nuo Motinos kūno, Tautos nuo savo šeimos ir artimo nuo savo kaimyno, todėl ima vienodai džiuginti, matant laimingus, besišypsančius, save atradusius brolius ir vienodai skaudėti, kai Skauda Motinai Tėvynei.
Keisti dalykai darosi mūsų Tėvynėje : broliai ir sesės, vienas po kito, kraunasi lagaminus ir palieka Lietuvą. Jau koks milijonas bus palikę namus. Manot, savo noru? Vos prieš kelis metus grįžau į namus, į Lietuvą, ir aš. Emigracijos duoną valgiau keletą metų ir tiek su kaupu pakako, kad suvokčiau vertę tos žemės, kurioje gimiau. Net jei puikiai kalbėjau anglų kalba, ten niekad nebuvau savas, nes ir pats jaučiausi svetimu. Man nepavyko tapti europiečiu pirmiau, nei lietuviu. O apsvarstęs emigracijos patirtį, šiandien aiškiai suvokiu, kad emigracija - tai vienareikšmiškai netikusio valstybės valdymo pasekmė arba kaip tik – labai organizuotas Lietuvių iškraustymas iš Lietuvos.

Glumina ir tai, kad tikrieji mūsų Tautos didvyriai yra patyliukais trinami iš mūsų istorijos, o šių dienų kovotojai už Tiesą visaip tildomi, ignoruojami, pravardžiuojami radikalais. Lietuvoje vėl ima įsigalėti viena nuomonė, kuri reikalauja būti toleruojama, kai tuo tarpu pati netoleruoja kitaip mąstančių ir matančių. Ir tai vyksta Europos Sąjungoje, tai vyksta Lietuvoje, kuri garsiai pristatoma, kaip demokratinė Lietuvos Respublika.

Daugelis jūsų puikiai žinot, kas vyko Lietuvoje Sovietų Sąjungos laikais ir turbūt aiškiai matote paraleles tarp anų laikų ir šių laikų Lietuvos. Vienas esminių dalykų yra Suverenitetas, kurio tiek tada, tiek dabar, de facto jau neturime. Būtent suverenitetas - teisė patiem priimti sprendimus, kurti tautos ir valstybės gyvenimo taisykles, ir yra tikroji nepriklausomybė...

Kyla nepatogus klausimas: Gal mes okupuoti, o skirtumas tik toks, kad tada okupacija buvo aiški visiems, nes buvo aiškus priešas, viskas vyko per brutalią fizinę jėgą, o dabar retas ją gali matyti, nes ji turi visai kitą formą: ji superka žmonių sielas iš dangaus krentančiais pinigais, projektais, atvirom sienom, kas tapo tariamai savanoriška emigracija iš savo žemės.

Akivaizdu, istorija vėl kartojasi. Ko išmokome? Kaip elgsimės šiandien? O kaip elgsis tie, kurie pavojų atpažįsta tik tada, kai sirenos kaukia?

Pastebėti iš lėto užklumpantį pavojų, iš tikro, gan sudėtinga, o kai kam ir neįmanoma. Pastarieji netgi paprieštaraus, kad „pavojaus nėra ir negali būti“, netgi pasityčios iš tų, kurie nerimauja juodus debesis įmatydami iš tolo. Kai nematai, tuos matančius suprasti itin sunku, o papraščiausias kelias - net nepasigilinus, jiems suklijuoti sąmokslininkų, konspiracininkų ar sparčiai populiarėjančių v a t n i k ų etiketes - kad tik nereiktų vargti. Užklijuoji ir baigta. Būtent tokiomis etiketėmis žymimi tie, kurie neatitinka konformistinių, saldžiai įmigusių žmonių pažiūrų.

O, kad gauti vieną ar kitą etiketę, pakanka tiesiog mąstyti ne taip, nei sufleruoja masinė žiniasklaida, kuri drąsiai save pristato „visuomenės balsu“, nors taip nėra.

Visgi, tenka pripažinti, kad net tie, kurie neįmato, yra neišvengiamai teisūs - to tykiai atslenkančio juodo debesies nėra, jo tikrai nėra jų dabartinėje tariamoje t i k r o v ė j e, nes taip jau mes apdovanoti, kad laisvai galim rinktis - ką norim matyti, o prieš ką užmerkti akis. Dar „geriau“ - dažnai mums „padeda“ įvairūs „autoritetai“ ar „elitas“, kuriuos pasirinkome, kaip atitinkančius mūsų esamą supratimą ir vertybes, taip nejučia leisdami jiems „mąstyti“ už mus. Tad jei juodulių nemato jie - vadinas nėra ir man. Meluoja autoritetai, meluoju ir aš. Tol, kol tas ilgai kartojamas melas virsta iškreipta tiesa, kuri ima naikinti mus pačius.

Dauguma žmonių paklaidinti praktiškai visose srityse, o štai elitu vadina tuos, kurie sukasi tame verslo ar politikos pasaulyje, kur nebėra vietos moralei, o tik besielis pelno troškimas, kai lobstama išnaudojant, manipuliuojant ir apiplešiant kitus ar net visą Tautą. Tuos, kurie dėl garbėtroškos, įtakos ir pripažinimo pasiruošę padaryti viską, o prireikus – tapti išdavikais. Tokie nemirktelėję nusisuka nuo to, kas ilgus amžius buvo šventa. Tai ne elitas, tai pseudoelitas.

Žmonės pamiršo arba iš jų atminties yra ištrintas supratimas, kas yra tikrasis Elitas, nes būtent į jį vėl turime atsigręžti, sekti, prisidėti ir padėti. Jie mūsų kelrodžiai, matantys į tolį, tikrasis elitas - tai žmonės, kuriuos veda gera valia, jie dirba kitų labui, bei visomis pastangomis siekia visuotinio gėrio. Tai intelektualai, mokytojai, mokslininkai, menininkai, gabūs darbo žmonės, atsakingi verslininkai, politikai ar kariai, kurie be visa ko, yra sąmoningi ir gebantys analizuoti, ir ne tik matyti, bet ir skirti. Tai mūsų šviesa, tai mūsų tikrieji tautos šaukliai ir vedliai.

Tikrieji elitinio žmogaus bruožai - tai gera valia, Meilės ir Taikos siekis, teisingumas, sąžiningumas, nuoširdumas, aštrus, skvarbus protas ir didelė širdis.

Būtent dabar yra tas laikas, kai galima įmatyti ir suvokti, kas ilgai slėpėsi po kaukėmis, kokia reali situacija Lietuvoje. Stebėkim atidžiau.

Atėjo laikas nustoti ieškoti skirtumų ir išskirtinumo, dabar metas, kai reikia intensyviai ieškoti panašumų ir to, kas mus vienyja.

Atėjo laikas pasirinkti vėl tapti Tauta, nes didžiausia įtaka pokyčiui yra žmonių susitelkimas idėjai su aiškiai apibrėžtais principais, vertybėm, motyvu, bei siekiu, kas galiausiai ir pažadins tą galingą Lietuvio Dvasią.

Ir kai vienoje radijo laidoje nugirdau klausiant „Ar reikalingas Šiandien dar vienas Sąjūdis?“ Suskubau skambinti ir pranešti, kad ne tik reikalingas. Jis jau yra.

Lietuvi, Atėjo laikas ir tas laikas yra ŠIANDIEN.
Teikia „Blogger“.